Po daugybę prieštaringų minčių sukėlusių rinkimų Rusijoje, niekas iš parlamentarų neskuba vykti į Rusijos Federaciją. Tuo tarpu Algirdas Paleckis į 3 dienų komandiruotę į Maskvą išvyksta jau šį sekmadienį.

Prieš 20 metų išeivijoje leidžiamame žurnale „Varpas“ (1987, Nr.22, psl.181-184) J.Daugėla aprašė nepriklausomos Lietuvos žurnalistų ekskursiją į Maskvą bei pateikė to meto žurnalistų atsiminimus apie didžiulius honorarus sumokėtus už straipsnius ir knygas vienam jų - Justui Paleckiui. Straipsnio autorius klausia: „O gal istorija kartojasi?“. To paties klausia ir NEMALK.LT komanda.

Šiandien itin aktualiai skambančio straipsnio “O GAL ISTORIJA KARTOJASI?“ ištrauka:

Apie 1937-38 metus nepriklausomoje Lietuvoje buvo pradėta bandyti užmegzti artimesnius ryšius su Sovietų Sąjunga. Maždaug tuo pačiu metu, be kitų parengimų buvo suruošta ir Lietuvos žurnalistų ekskursija į Sov. S-gą. Ekskursijoje dalyvavo veik visų mūsų didesnių laikraščių bendradarbiai ir žurnalistų s-gos nariai. Ekskursijoje dalyvavo ir Justinas Paleckis.
Ne vienam Paleckių bendrui kažkaip krito į akis, kad po žurnalistų ekskursijos į Maskvą Paleckiai pradėjo regimai keisti savo kasdieninio gyvenimo stilių. Persikėlė gyventi į daug ištaigingesnį butą, ponia pradėjo daug puošniau rengtis, o pats Justinas Metropolio ir Trijų Milžinų baruose pradėjo kolegas vaišinti prancūzišku konjaku. J. Paleckis, vos sugrįžęs iš minėtos ekskursijos, parašė knygą “SSSR mūsų akimis”. Toje knygoje jis jau labai šviesiomis spalvomis aprašė Sov. S-gos gyventojų kasdienybę, užgyrė komunistinės santvarkos pranašumą ir išgarbino Staliną, pavadindamas jį gabiausiu politiku Europoje. O knygos užbaigoje, kad ir labai nežymiai, pareiškė viltį, kad gal kada nors ir Lietuva pateks į šio didžiojo politiko ir mažų tautų užtarėjo globą.

- Ir kuriems galams, Justinai, tu parašei šią knygeliūkštę? Pas mus, žurnalistus, turėjai gerą vardą, o dabar daugelis keikia tave, o per tave ir man tenka,- aiškiai užklausė žurnalistas Blazas.

- Matai, Henrikai, reikia mokėti gyventi - atsakė J.Paleckis, ir papasakojo Blazui šios knygos atsiradimo istoriją.

Žurnalistų ekskursijai Maskvoje besibaigiant, Paleckį pasikvietė vieno laikraščio (berods “Literaturnaja gazeta”) leidėjai į savo rūmus atsisveikinimui. Ten buvo paruošta gera vakarienė su tauriais gėrimais. Gerokai užkandus, šeimininkai pradėjo kalbėti, kad jie nei kiek neabejoja, kad Paleckis lietuviškoje spaudoje parašys savo įspūdžius. Bet jie labai norėtų, kad jis parašytų savo pastebėjimus ir jų spaudai. Paleckis sutiko tuos įspūdžius parašyti ir atsiųsti. Bet šeimininkai tvirtino, kad jiems labai svarbu šiuos rašinius gauti tuč tuojau. Norėdami sutaupyti laiką ir svečio darbą, jie yra jau paruošę rašinius ir Paleckiui belieka tik juos pasirašyti ir sutikti, kad jie būtų jo vardu paskelbti. Ir čia pat padėjo ant stalo pluoštą rankraščių. Paleckis, paskaitęs šiuos jau paruoštus rankraščius, nieko ypatingo ten nerado ir sutiko juos pasirašyti. Tada šeimininkai jam pareiškė, kad jų laikraščiai yra leidžiami valdžios, ir bendradarbiams mokami geri honorarai. Ir čia pat Paleckiui įteikė grynais pinigais 1000 litų. Dar kiek pasivaišinus, šeimininkai pradėjo kalbinti svečią, kad jis, sugrįžęs atgal į Lietuvą, parašytų ir knygą apie Sov. S-gą. Ir honoraro sąskaiton Paleckiui paklojo dar 5000 litų. Žinoma, tais laikais eiliniam Lietuvos žurnalistui tai buvo pasakiškos honorarų sumos. Rusai Paleckiui pasakė, kad knygos rankraštį jis nuneštų į Sov. S-gos pasiuntinybę ir ten literatūros specialistai susitars su juo dėl galimų pataisymų. Ir, jeigu Paleckis prisikalbins bent kokią žinomesnę knygų leidyklą šią knygą išleisti, tai pasiuntinybė jam dar papildomai išmokės 10.000 litų honoraro.

Kai Paleckis nunešė rankraštį į pasiuntinybę, jie nieko daug nepakeitė, tik prirašė pačią knygos pabaigą, kuri tuo metu Justinui neatrodė jau taip nepriimtina. Berods knygą išleido Spaudos Fondas, ir Paleckiui buvo išmokėtas pažadėtas honoraras. H. Blazo nuomone, šis honoraras ir įpainiojo Paleckį į bolševikų pinkles, iš kurių jis jau nebegalėjo išsinarplioti. O gal jau vėliau ir nebenorėjo?. “